Asmeninis tobulėjimas

Stovėjimas ant vinių

Aš save pažįstu, kaip bijančią, vengiančią bet kokio net menkiausio skausmo. Visada sakiau, kad tikriausiai dėl to, kad niekada (tfu, tfu, tfu) nesu gulėjusi ligoninėje, niekas manęs nepjaustė ant operacinio stalo. Kaip buvau minėjusi ankstesniame įraše, baisiausia mano liga – angina. Net gripu nesu sirgusi. Lucky woman.

Tačiau visos baimės, kartais man padeda (išgelbėja gyvybę, apsaugo nuo klaidų), o kartais yra įsivaizduojamos ir trukdo išbandyti atrakcijas, kurios su savęs žalojimu neturi nieko bendro (pavyzdžiui, gerai pažįstama viešo kalbėjimo baimė).

Vieno geriausio būdo, kaip išsiaiškinti, ar tai sveika ar įsivaizduojama baimė – nėra. Tačiau nekantrauju pasakoti, kaip aš įveikiau savo naujo patyrimo baimę.

Dalyvavau Psichologijos akademijos paskaitose ir per tris metus turėjau dvi progas išbandyti mane viliojančias ir kartu įsivaizduojamą baimę keliančias naujas atrakcijas.

Pirmais metais vienos paskaitos dalyje dėstytojas atsinešė maišą stiklų, pavaikščiojo ant jų ir pasiūlė išbandyti studentams. Kai kurie drąsuoliai išbandė. Aš šią progą praleidau, nes baimės akys ir vaizduotė nunešė iki operacinio stalo, kai traukia stiklus iš pėdų.

Trečiais metais dėstytojas  vidury salės padėjo vinių kilimėlį. Mano širdis daužėsi ir rėkė “Pasilik ant kėdės, persismeigsi kiaurai per vinis”. Tačiau šį kartą pasakiau savo vaizduotei “Stop!”. Ir ant kilimėlio lipau du kartus. Įspūdžiai nustebino abu kartus, todėl pasidalinsiu jais išsamiai.

Saugi pažintis . Nepaisant rėkiančio vidinio balso, pakilau nuo kėdės ir susipažinau su kilimėliu mano susigalvotu saugiausiu keliu. Padėjau ranką ant vinių ir pabandžiau svorį pernešti ant rankos. Nemalonu, bet nei vienas vinis neįsmigo į pirštus. Pasiliko viniukų antspaudai, kurie pranyksta, kaip ir visi kiti įspaudai, pavyzdžiui po saldaus miego.

Pirmas kartas. Patikrinus savo įsivaizduojamą baimę, baimė nesumažėjo. Bet viduje turėjau tvirtą apsisprendimą priimti šį iššūkį, jei mitas dėl vinių perskrodimo kiaurai nepasitvirtins ant mano rankos. Tad nusiaviau batus ir žengiau ant vinių kilimo. Jausmas nemalonus jau užlipus su viena koja, tad žinodama, kad kitaip nebus, vis tiek greitai užkėliau ir antrą koją.

Dar įdomiau sureagavo fiziologiniai pojūčiai. Visame kūne pajutau karštį. Pastovėjau 15-20 s. ir nulipau. Kojos nekraujavo, buvau patenkinta ir kurį laiką jaučiau karštį visame kūne.

Pertrauka. Kai visi, kas norėjo, išbandė kilimėlio pojūčius, dėstytojas padėjo kilimėlį atgal į maišą. Mano kūnas rimo, atsipalaidavo ir grįžo į prieš tai buvusią būseną. Tuo tarpu dėstytojas pasidalino savo patirtimi ir paminėjo, kad seminaro lektorė, kuriame pirmą kartą išbandė šį kilimėlį, rekomendavo išstovėti ne ilgiau nei 10 min.

Pojūčiai antrame raunde. Po kokių 30 min., dėstytojas antrą kartą ištraukė kilimėlį. Vien pamačius vinis, visą kūną išmušė karštis. Delnų linijos atrodė, kaip upeliai, kuriais bėga vandens lašeliai.

Mečiau sau iššūkį – išstovėti ant vinių 3 minutes. Atsistojau ant kilimėlio ir paprašiau dėstytojo, kad pasakytų, kai praeina minutė:

Pirmos minutės pojūčiai buvo įprasti pirmajam kartui.

Pradėjus tiksėti antrai minutei, kūną išpylė ne tik karštis, bet ir prakaitas. Pasijutau, kaip pirtyje. Pajutau, ką reiškia suaktyvinta kraujotaka (gal panašūs pojūčiai, kai donorystei paimamas kraujas?). Ir nuo to momento pradėjau jaudintis ne dėl vinių, o dėl to, kaip išbūsiu visą dieną paskaitose suprakaitavus. Velniai nematė, stovėsiu atokiau nuo žmonių ir kaip nors išgyvensiu šią gėdos dieną. Kitą vertus, pagalvojau, gal nebešals kojos, jei reguliariai atliksiu šį masažą. Net pradėjau gundytis nusipirkti tokį egzotišką kilimėlį ir kiekvieną rytą vietoj kavos puodelio prasimasažuoti porą minučių. Tačiau pirkimas taip ir liko pasvajojimuose.

Praėjus dviem minutėm ir vis labiau artėjant prie trečiosios, fantazija pasileido į dausas. Dėstytojas minėjo, kad atsipalaidavus, turėtume nejausti vinių po kojom. Stengiausi kiek įmanydama atsipalaiduoti, bet kaip buvo tas nemalonus jausmas, kad stovi ant vinių, taip ir liko. Prie viso to, paskutiniame etape atėjo fantazija, kad vienas vinukas jau kalasi kiaurai odą. Šiek tiek pasitaisiau stovėjimą, pamindžikojau lengvai, bet fantazijai patiko šis vaizdas ir ji manęs nepaleido iki sutiksint trečiai minutei.

3 minučių iššūkis įveiktas! Nulipau sveika gyva ir nesužalota. Paneigiau savo susikurtus mitus ir dar kartą įsitikinau, kad esu pakankamai beribės lakios fantazijos. Deja šia fantazija aklai negalima pasitikėti.

Drąsių saugių fantazijų!

 

 

 

 

 

4 thoughts on “Stovėjimas ant vinių

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s