Projektai

Psichologinis portretas

Kas gali būti geriau nei portretas, kuris tave apibūdina geriau nei tūkstantis žodžių.

Turiu pasidžiaugti, kad man tokia šventė nusišypsojo, nes draugė Rima pasiūlė sudalyvauti jos sukurtame projekte “Kas aš esu”.

Žinoma, tema jautri. Kalbėti apie tai, kas aš esu, nėra lengva užduotis. Tad apibėriau Rimą klausimais: ką reikės daryti, ar pokalbį įrašinės, ar filmuos (jaudinausi, lyg turėčiau valstybinių paslapčių, kuriuos reikėtų slėpti nuo pašalinių akių…). Tačiau iškamantinėjau ir gavau atsakymus:

  1. Mano papasakotos istorijos liks tarp mūsų (Aleliuja! Saugumu pasirūpinta 100 proc.).
  2. Galutinis rezultatas – meninė nuotrauka, kurios pavadinimą (frazę, sakinį, atspindintį, kas aš esu) su Rimos pagalba ištrauksiu iš savo vidinių gelmių.

Intriguoja!

Rima siūlė iš anksto per daug nemąstyti apie klausimą “Kas aš esu?”, nes teisingiausiais atsakymas – pasakytas ekspromtu. Susitikimas nebuvo kitą dieną. Gal po poros savaičių nuo susitarimo. Tad Rimos pasiūlymu nepavyko pasinaudoti. Mintys po susitarimo automatiškai užvirė. Tai kas vis dėl to aš esu? O kaip vienu sakiniu reikės apibūdinti? Esu viskas, visokia, priklausomai nuo situacijos, nuo nuotaikos, nuo įpročių, nuo norų, nuo įgeidžių… O siaubas… Greičiau tas susitikimas ateitų, nes tuoj filosofinę knygą mintyse prirašysiu… Bet kuo arčiau susitikimo tuo mažiau galvojau, nes išsikvėpiau per pirmas dienas nuo minčių gausybės.

Susitikome mano mėgstamiausioje vietoje – Žirmūnų paplūdimy, ant suolelio tiesiai prieš Nerį. Oras buvo fantastiškas. Aš pasigražinus, vis dėlto – fotosesija, kad ir keli kadrai. Prasmingas susitikimas, šiek tiek jauduliuko yra, bet ramino mintis, kad draugė pažįstama, nesvetima.

Rima turėjo visą reikiamą amuniciją: fotoaparatą, tušinuką, popieriaus lapą ir gardaus šokolado. Pirmiausiai, žinoma, pradėjau nuo šokolado ir tada sutarėme, kad pradėsiu nuo atsakymų “Kas aš esu?”, o po to – fotosesijos laikas.

Paėmiau į rankas tušinuką, popieriaus lapą. Rima paaiškino instrukcijas, ką turėsiu rašyti: ilgai negalvodama, užrašyti 5 punktus, kurie apibūdina mane, kas aš esu. Kokia pirma mintis atėjo, ją geriausia ir užrašyti. Kruopščiai laikiausi instrukcijų. Visos mintys, kurias galvojau namuose, kaip rūkas išgaravo. Neskubėjau, laiko neskaičiavau, atsipalaidavau ir be įtampos užfiksavau, kokios mintys tuo metu praskriejo apie save.

Išskyriau penkis punktus. Rima kiekvieną punktą perskaitė ir paprašė papasakoti, kodėl manau, kad tokia esu. Pasakojimai nunešė mane į įvairiausius prisiminimus. Atrodo vėl juos iš naujo išgyvenu. Gera prisiminti istorijas, kurios sukelia malonius jausmus, šypseną. Ji pasižymėjo keletą žodžių, kurie padėtų prisiminti, apie ką šie punktai. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Vienu brūkšniu nubraukė surašytus penkis punktus ir prašė parašyti dar 5.

Oho! Mane aplankė toks jausmas, kad visus svarbiausius punktus paminėjau. Rima maloniai nusišypsojo ir pasiūlė kibti į darbą, nes tikrai rasiu, ką parašyti. Na gerai, patikėjau. Vis dėlto Rima buvo teisi. Susikaupiau ir parašiau dar penkis punktus apie save, išgrynintus, naujus, papildytus.

Tada vėl procedūrą pakartojome: aptarėme, kodėl tokius punktus paminėjau, papasakojau istorijas, pasižymėjo keletą žodžių ir vėl vienu brūkšniu nubraukė šiuos sakinius. Kas dabar? Ogi liko paskutinė užduotis – pakalbėjus ir prisiminus tokią gausybę istorijų, atėjo metas išgryninti visa tai iki vienos minties, frazės, sakinio, kuris taikliausiai apibūdintų mane, apibendrintų tai, ką aptarėme per šį susitikimą. Ilgai galvoti nereikėjo. Peržvelgiau punktus, kuriuos surašiau, ir pamačiau, kad visi jie sukasi apie santykius ir mano pastangas, norus, kad tie santykiai būtų darnūs, kokybiški ir abipusiški. “Siekianti darnos”.

Namie, viena kontempliuodama tikrai nebūčiau priėjusi prie tokių koncentruotų minčių. Rimos taikyta speciali metodika labai padėjo. Nuosekliai, pažingsniui atėjau iki vienos koncentruotos frazės, kuri galiausiai tapo meninės nuotraukos pavadinimas.

Pavadinimas yra. Liko – nuotrauka, kurioje būsiu aš ir vaizdas, kuris geriausiai atspindėtų mane ir tai, ką įvardinau, kas aš esu. Vaizdą įsivaizdavau gamtos: krioklio, upės ar vandens, kuriame kaip ant stiklo atsispindėtų medžiai, žaluma. Pažvelgiau į Nerį. Taip, tai turėtų būti panašu, tik vanduo skaidresnis ir ne tiek tyvuliuojantis.

Galvojau, kad mane nufotografuos mano mėgstamiausioje vietoje ir tai bus ta nuotrauka, kuri geriausiai mane atspindi. Pasirodo – nevisai taip. Pirmiausiai mane nufotografuos mano mėgstamiausioje vietoje, o tada Rima paieškos vietos, kurią apibūdinau, kaip labiausiai mane atspindinčią. Panaudos tą patį negatyvą su mano nuotrauka ir įamžins tinkamiausią gamtovaizdį, kurį apibūdinau. Neįtikėtina. Pirmą kartą sužinojau apie tokią galimybę. Juk tai reikalauja tiek tikslumo, profesionalumo! Kol neišryškinai nuotraukos tol, nežinai, ar nuotrauka kokybiška. Padarėme du kadrus ir laukiau rezultato.

Po kelių savaičių Rima atsiuntė nuotrauką. Vakaras. Neris. Posūkis prie Verkių malūno. Ir aš, siekianti darnos. Rima Virbauskaite – Pinhole Photography. Projektas “Kas aš esu?”

cropped-36031850_10212386919528186_6250847599612395520_n.jpg

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s