Asmeninis tobulėjimas

Kraujo donorystė – pirmas kartas

Kas galėjo pagalvoti, kad išdrįsiu savo noru, gydytojams leisti paimti pusę litro mano kraujo. Mano akys didelės. Kai kalbame apie baimę, jos pasidaro milžiniškos. Gerai, kad ėjau su draugu, nes kitu atveju, nežinau, ar būčiau peržengus Kraujo centro duris.

Apie viską nuo pradžių.

Ankstesniame blog’o įraše retoriškai paklausiau, ar nebus stovėjimo ant vinių pojūčiai panašūs į tuos, kai donorystei paimamas kraujas? Kadangi draugas Justinas, rašo blog’ą ir yra nuolatinis mano įrašų skaitytojas, manęs palaikytojas ir motyvatorius, pasiūlė jau šią savaitę prisijungti prie jo, kai eis į Kraujo centrą kokį 20-kažkelintą kartą. O siaubas, bijau baisiau nei baisiai, bet nusprendžiau: viena nenueisiu, o laukiant kito karto, kada Justinas eis duoti kraujo, gali daug kas pasikeisti, o kaip įrodė ankstesni mano patyrimai – baimė, laikui einant, nesumažėja. Impulso pagauta, parašiau, kad eisiu kartu.

Kadangi tai bus pirmas kartas – pradėjau skaityti visus straipsnius: kas būna blogiausio, ką valgyti, ko nevalgyti, kaip pasiruošti prieš duodant kraują donorystei.

Blogiausia – nualpsiu arba susisuks galva. Pasirūpinau – Justinui daviau anglų kalbos mokytojos numerį, jei atsidursiu ligonėje, turės parašyti, kad rytoj nedalyvausiu paskaitoje.

Pasiruošimas – gerai išsimiegoti, pailsėti, sočiai pavalgyti ir prigerti daugiau nei įprasta vandens. Pasirūpinta. Nenaktinėjau, išsimiegojau, prisivalgiau ir prisigėriau vandens tiek, kad jaučiausi kaip oro balionas išsipūtusi ir nei kąsnio daugiau nebeįkišiu.

Užsiregistravau ir užpildžiau anketą per Kraujo centro apps’ą “Mano kraujas”.  Nemėgstu popierizmo, stengiuosi pasinaudoti patogiomis programėlėmis. Bet matau vieną dalyką praleidau. Norint visą informaciją sekti apie savo kraują, jo kelią (apie apps’ą išsamiau aprašyta pas Justiną blog’e ksi.lt), reikėjo Kraujo centre paprašyti savo donorystės ID, telefonu jo negali sužinoti. O gaila. ID suvedus į apps’ą, galima matyti, į kokį miestą nuvežė mano kraują, kada galėsiu vėl duoti kraujo ir pan.

Na ką, pasiruošiau, žinau, kas gali nutikti blogiausio – apsidraudžiau, pranešiau visiems, kur manęs ieškoti, jei neduosiu jokių gyvybės ženklų per valandą. Širdis dreba, mintyse balsai kaip visada rėkia, o Beata kaip bejausmis robotas įlipa į autobusą ir ignoruoja visus tuos keistus balsus, kurie dėl savų priežasčių pataria man neiti duoti kraujo. Nueisiu ir pamatysiu, ar reikėjo man duoti kraują ar ne… O čia klausyk visų tų nepatyrusių balsų, tai namie sėdėsiu, nes juk maža kas…

Įžengiau į VCUP’ą, susitikau su Justinu ir pakilome į penktą aukštą, kur įsikūręs Kraujo centras. Aš dar būčiau pameditavusi ar bent pamindžikojusi prie Kraujo centro durų, o Justinas, kaip patyręs asas, net nestabtelėjęs pradarė duris į Kraujo centrą. Aš net į jūrą palengva, po mažą žingsnelį įžengiu, kad nebūtų šalto dušo šoko. Na ir viskas, nuo to žingsnio, aš Kraujo centre, iš tos baimės ir nežinomybės deganti kaip ant vinių stovėdama. Pasirodo, ne veltui tą kartą tokį palyginimą parašiau…

Justinas sutiko savo draugą bloger’į, Mantą, su kuriuo visada keliauja donorystės keliu. O aš stoviu prie registratūros ir laukiu kol man pasakys, ką turiu daryti. Žinoma, aš nebūčiau aš, jei nepradėčiau išpažinties… Aš šiek tiek bijau… Pirmas kartas… Registratūros darbuotoja rimtai pažiūrėjo į mane: “Jei bijote, geriau pasakykite, dar prieš įduriant adatą”. O tai nebegalės ištraukti adatos? Pažiūrėjo į mane ir suprato, kad padarė klaidą. Priešais ją lakios vaizduotės panelė ir baimės akivaizdoje viską įsivaizduos kuo baisiau ir tragiškiau. “Nekreipkite dėmesio, ką pasakiau, galės ištraukti, kada pasakysite, eikite prašau pasisverti.” Okey. Nepatinka man svertis, nes gali greitai susigadinti nuotaiką, bet einu. Svarstyklės mane maloniai nustebino, pasirodo, net prisivalgius ir prisigėrus sveriu mažiau nei prieš gerą mėnesį. Labai geras ženklas. Galime eiti toliau, jau nuotaika gerėja.

Tada atsisėdau prie kito darbuotojo – patikrino, koks mano hemoglobino kiekis kraujyje, kokia mano kraujo grupė. Smalsi aš pacientė, visada apiberiu klausimais, kai patenku ten, kur man nauja ir nežinoma. Todėl džiaugiuosi, kai pataikau ant draugiško gydytojo. Šis gydytojas maloniai atsakė į visus man rūpimus klausimus ir sužinojau šį tą naujo apie savo kraują: hemoglobino kiekis – per patį aukso viduriuką, o kraujas turi Kell antigeną. Pasirodo man jis jokios įtakos neturi, ir jei nebūčiau davusi kraujo donorystei gali būti, kad nebūčiau sužinojusi, kad toks mano kraujas, nes kai nustatinėja kraujo grupę, niekas netiria ir nenurodo, koks antigenas. Tai svarbu tik tada, kai duodamas kraujas, tada jį ištiria ir pasako. Grįžusi namo pamačiau, kad kaip tik tą pačią dieną (06.27), Kraujo centras kviečia mano kraujo grupės gyventojus su Kell antigenu duoti kraujo. Kaip žinodama, atsiliepiau į prašymą. Beje seselė pasidalino istorija, kad anksčiau, kai nebuvo duomenų bazės, tokio kraujo neimdavo, nes jis labai retas, maždaug 9 proc. turi šį antigeną. Visada sakiau, kad gimiau pačiu laiku.

Valio, visi duomenys rodo, kad galiu duoti kraują. Bekalbėdama su gydytoju, buvau tiek susidomėjusi jo atsakymais, kad nusiraminau, užmiršau, kad bijau ir automatiškai nuėjau pas kitą gydytoją, o galiausiai atsisėdau į mėlyną krėslą – kraujo davimui. Labai nepatogi kėdė, bet kiek įmanoma įsipatoginau ir daviau ranką dūriui. Sekasi man su gerais gydytojais. Pasiūlė nežiūrėti į adatą , jei baisu, pasidalino savo patirtimi, kad jai mažiau skauda duodant kraują donorystei nei tada, kai ima kraują poliklinikose. Iš tikrųjų davimo momentu mažiau skauda, bet grįžus, jau vakarop prieš miegą, tą rankos dalį skaudėjo. Sugadintas kailiukas. Visa laimė kitos dienos antroje pusėje nebeskaudėjo. Pagaliau.

Gerai, kad Justinas ir Mantas palaukė manęs, pastovėjo, pakalbėjo su manimi kol kraujas lašėjo, bajeriukų paskaldė. Bijojau juoktis, kad nesujudėtų adata, bet vos ne iki ašarų prigamino C vitamino. Vietomis pajusdavau, kad pulsuoja įdurta vieta, tai ramiai pranešdavau savo pojūčius gydytojai, tuomet sutvarkydavo adatos pasvyrimo kampą. Pasirodo venai nepatinka, kad kažkas įsibrovė į jos teritoriją ir ji pradeda reaguoti. Bet nieko baisaus. Vieną kartą supipsėjo aparatas. Tikriausiai sulėtėjo kraujo padavimas, tai paspaudinėjau kraujo lašelio kempinę ir po kelių minučių nuskambėjo muzikėlė, kuri pranešė, kad kraujo pritekėjo pakankamai. Valioooo! Kraujas priduotas. Dabar beliko nenugriūti einant namo.

Atsakingai klausiau seselės ir draugų patarimų. Pasėdėti, neskubėti nulipti nuo nepatogaus krėslo, kuris galiausiai visai patogus tapo. Kiek palaukusi, atsiklaususi atsistojau, nuėjau atsigerti arbatos. Pasėdėjom, neskubėjom ir galiausiai išėjom.

Nesu pratusi taip lėtai viską daryti. Bet saugodama save, elgiausi atsakingai ir tvardžiau savo vidinius arklius kuo greičiau parbėgti namo. Nesisuko galva, karščio nebeliko. Tiesa pasakius, jaučiausi priešingai – energingesnė ir su pakilesne nuotaika. Ar tai geras oras, gera kompanija, neskubėjimas, ar viskas vienu metu, bet kraują pridaviau sėkmingai, grįžau namo sveika ir laiminga.

Iki kitų kartų!

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s